Naujienos

Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovo T. B. patikslintas ieškinys atsakovei Lietuvos socialdemokratų partijai, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės ieškovo naudai penkių šimtų 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinys yra grindžiamas ieškovo teisėtų lūkesčių principu, kuris, jo teigimu, buvo pažeistas atsakovei Lietuvos socialdemokratų partijai prieš Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus viešojoje erdvėje pasisakant, kad Blinkevičiūtė, gavusi rinkėjų pasitikėjimą, vadovaus Vyriausybei, teigiant, kad neis į koaliciją su politine partija „Nemuno aušra“. Ieškovo teigimu, tokiu būdu buvo suklaidinti rinkėjai, tokie veiksmai galėjo įtakoti ir pačius rinkimus, todėl ieškovas, kaip rinkėjas, patyrė pažeminimą ir yra sukrėstas, patiria stresą, kadangi nebuvo įgyvendintas partijos pažadas, duotas prieš rinkimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, nes ginčo dalykas civilinėje byloje gali būti tik tokie atsakovo veiksmai ar neveikimas, kuris ieškovui sukelia teisinius padarinius. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinyje nurodytos su viešosios valdžios formavimu susijusios aplinkybės ir politikų (kandidatų) vieši pasisakymai yra nesusiję su ieškovo teisėmis ir pareigomis, nesukelia ieškovui objektyvių teisinių padarinių, kuriuos ieškovas turėtų teisę ginti, pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį ir ieškinį priimti.

Kauno apygardos teismas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, tinkamai taikė Civilinio proceso kodekso normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų ir padarė teisingą išvadą, jog ieškovo reikalavimas nėra susiję su jo (ieškovo) konkrečiomis materialiosiomis teisėmis bei pareigomis, o pasirinktas teisės gynimo būdas negali sukurti materialiųjų teisinių padarinių. Todėl apelianto atskirąjį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 91 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 92 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – Statutas) 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo nariai į frakcijas jungiasi laisva valia, nevaržomi jokių mandatų. (4 dalis) Frakcijos pačios nusistato darbo tvarką, neprieštaraujančią šiam statutui (5 dalis). Frakcijos gali jungtis į koalicijas, kurios gali veikti kaip viena frakcija. Seimo nariai, įkūrę frakciją, sesijos metu Seimo Pirmininkui pateikia pareiškimą su savo parašais (Statuto 39 straipsnio 1 dalis). Jeigu Seimo narių kuriama frakcija atitinka šio statuto reikalavimus, Seimo Pirmininkas privalo ne vėliau kaip per savaitę Seimo posėdyje paskelbti apie šios frakcijos įsikūrimą (Statuto 39 straipsnio 2 dalis).

Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, Vyriausybės ir Seimo valdančiosios daugumos formavimą reglamentuoja specialūs teisės aktai – Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Seimo statutas. Ieškovas, kaip ir visi kiti piliečiai, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalį turi teisę naudotis rinkimų teise, bet neturi teisės ir negali tiesiogiai įtakoti nei Vyriausybės, nei Seimo valdančiosios daugumos formavimo. Be to, nei ieškovas, nei bet kuris kitas Lietuvos Respublikos pilietis nežino ir negali žinoti, kokie bus rinkimų rezultatai, todėl negali turėti teisėto lūkesčio, kad būtent atsakovė surinks daugiausiai rinkėjų balsų ir turės teisę formuoti valdančiąją daugumą bei siūlyti Ministro Pirmininko kandidatūrą.

Apeliantas nurodė, kad po Seimo rinkimų atsakovei pakeitus savo poziciją ir neįgyvendinus minėtų pažadų, atsakovė pažeidė Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau – Rinkimų kodeksas) reikalavimą, kad rinkimų agitacija būtų vykdoma laikantis Konstitucijos, šio kodekso ir kitų įstatymų, moralės, teisingumo, visuomenės darnos, sąžiningų ir garbingų rinkimų principų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Rinkimų kodekso pažeidimų per Seimo rinkimus nagrinėjimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai (Rinkimų kodekso 191 straipsnis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R-73-662/2024). Nagrinėjamu atveju nėra priimta jokia Lietuvos Konstitucinio Teismo išvada dėl 2024 metais vykusio Seimo rinkimų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK) 2022 m. rugpjūčio 25d. sprendimu Nr. SP-68 patvirtino Rekomendacijas dėl politinės reklamos skleidimo ir vertinimo (toliau – Rekomendacijos), kuriomis savo atskirąjį skundą grindžia ir apeliantas. Teismas pažymėjo, kad Rekomendacijose pateikiamos tik bendrosios gairės, kaip VRK vertina, ar paskleista informacija yra politinė reklama (Rekomendacijų 5 punktas). VRK kiekvieną galimą politinės reklamos atvejį vertina individualiai ir, atsižvelgusi į tyrimo metu surinktą medžiagą, priima atitinkamą sprendimą. Taigi, aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad tik VRK yra kompetentinga vertinti, ar rinkiminė agitacija buvo vykdoma ir politinė reklama skleidžiama laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Rinkimų kodekso, Referendumo konstitucinio įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų ir moralės, teisingumo, visuomenės darnos, sąžiningų ir garbingų rinkimų principų. Nagrinėjamu atveju teismas neturi duomenų (tokių duomenų nepateikė ir apeliantas), kad VRK dėl 2024 metų Seimo rinkimų netinkamos agitacijos ir/ar politinės reklamos atsakovės atžvilgiu būtų priėmusi kokius nors sprendimus.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kreipimasis į teismą nėra savitikslis, tokiu kreipimusi yra siekiama apginti galimai pažeistas teises. Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-421/2022, 33 punktas ir jame nurodyta praktika).

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:

Milda Kryžė

 Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėja
(ryšiams su žiniasklaida ir visuomene)

Tel. (0 37) 787 193, mob. +370 670 80921

El. p. milda.kryze@kat.lt

www.kat.teismas.lt

Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai